Kad ir nesi vienas, nereiškia, kad nesi vienišas

Ar žinote tą jausmą, kuomet aplinkui supa begalybė žmonių, kuomet šalia yra net artimiausi žmonės, bet nejauti pilnatvės, o jautiesi vienišas? Atrodo, kad bendrauji, šypsaisi, bet jautiesi tuščias, nes visas bendravimas yra apsimestinis, kadangi negali atskleisti savęs, o gali tik prisitaikyti. Taip manau yra daugeliui. Kada neina su niekuo jaustis savimi, kada besąlygiškai norisi pokalbio paremto bendru ryšiu, panašiu mąstymu, o tegali tik paviršutiniškai kalbėti. Kartais taip norisi išsiveržti ir tiesiog būti savimi.. Būna momentų, kuomet jau būna per sunku būti tarp žmonių ir norisi tik likti vienam, nes su kuo gali būti yra- tik tu pats.

Manau, baisiausia yra jausti vienatvę, ne tiesioginę, bet tą, kurią jauti iš vidaus, kuomet supa aplinkui daug žmonių, bet jautiesi tarytum būtum vienas.. Dauguma, bijo būti nepastebėti, nesuprasti ir nuvertinti, dėl to liekama savo šešėlyje neparodant savo tikrosios asmenybės pusės ir neišsakant tikrosios nuomonės. Blogiausia, kaip bandoma prisitaikyti, kaip atsiranda besąlygiškas noras pritapti, įsilieti į pilką masę ir tapti jos dalimi, bet kyla klausimas, argi tai iš ties gerai? Atsakymas manau neabejotinai turėtų būti aiškus, prisitaikėlis- tampa tuščiu. Jis praranda dalį savęs ir tą išnykusią dalį pripildo įgytų apsimestinių bruožų iš naujos aplinkos. Toks žmogus, kuris nori prisitaikyti prie kitų, atsisako pačio savęs, nes jis tarytum parduoda savo asmenybę į didesnį populiarumą ir gausesnį "draugų" ratą. Bet kokia gali būti iš to nauda, koks gali būti žmogus praradęs tikrąjį Aš? Tai tik nevykusi iliuzija, toks žmogus, pats apgaudinėja save ir tuo bando įtikinti aplinkinius. Bent mano asmenine nuomone, niekas neturi bandyti prisitaikyti prie kitų, kiekvienas turi išlikti savimi, turi jaustis savimi, ne slopinti, o ugdyti savo asmenybę ir nebijoti ką pagalvos kiti, jei tu esi kitoks. Jei tavo mąstymas ar pomėgiai bus kitokie, nesigėdyk ir nebijok to, nes būti išskirtiniu yra ne trūkumas, o kilnus privalumas, tai ir daro pasaulį įdomesnį, įvairumas suteikia naujų spalvų. Geriau kovok dėl to, kad galėtum būti savimi ir jaustis gerai, negu prisitaikyti ir virsti tuo žmogumi, kuriuo sakei, kad niekada nebūsi. Nereikia turėti nesuskaičiuojama eilę draugų, turėti aukštą populiarumo kartėlę, užtenka turėti bent keletą ar vieną žmogų, kuris tave gebės suprasti ir užpildyti vienatvės jausmą. Svarbiausia, kad ir kaip bebūtų, išlik savimi ir neleisk, kad aplinka sužlugdytų tave.