Žodžiai, jų turime tiek daug. Laikas, jo turime tiek mažai

Atrodo, kartais nori pasakyti tiek daug, išsakyti savo viduje susikaupusius ilgiausius tekstus, plačiausias mintis, tačiau kartais ir gan dažnai man žodžiai taip ir lieka užstrigę manyje. Atrodo, turi tiek ryžto, tiek daug noro viską išsakyti, bet sustojame ir tyliai tai nutylime. Ir dažniausiai net nežinome priežasties dėl ko visa tai tarytum užsiblokuoja kaip jau turime susikaupę daugiausiai ryžto. Galbūt nuolatos laukiame "tinkamo" momento, arba bijome to, ką galime išgirsti ir kokie gali būti padariniai. Pagalvok, kiek kartų save sustabdei nuo dalykų, kuriuos norėjai padaryti? Kiek kartų tyliai kažko troškai, bet to nesiekei? Gyvenimas, jis neturi nesibaigiančių laiko išteklių, nes laikas nėra amžinas, jo neturime tiek daug, kad galėtume sėdėti vietoje. Laikas, jis yra vertingas, jis yra ribotas. Jei ko nori, jei ko besąlygiškai trokšti, siek to. Dažnai susimąstome po laiko, klausdami savęs "kodėl to nepadariau?", susimąstome tuomet, kada būna per vėlu ir dėl to gailimės. Ir ko gi bijom? Bijom suklysti ar neteisingai pasirinkti? Dažnai taip ir prarandame šansą iš tiesų būti laimingi, nes galbūt vienas sprendimas esantis tuo metu būtų pakeitęs viską, visą mūsų gyvenimą. Ir manau, kad kiekvieno gyvenime būna tokių momentų, kada tyliai viliamės, jog pasitaikys dar viena tokia proga. Kad kvėpuojame ta akimirka tikėdamiesi dar vieno šanso. Ir dažnai net jį gavę nieko nekeičiame. Ir visa tai dėl ko? Galbūt dėl menko pasitikėjimo savimi, galbūt dėl menko pasitikėjimo kitais. Abejonės, jos mus lydi nuolatos, visą mūsų gyvenimą ir tai yra neišvengiamas faktorius. Sėdėdamas vietoje žmogus niekada nieko nepakeis, tik veiksmų dėka galime pasiekti savo tikslų.  Laikas, jis tiksi kiekvienam mums į nugara, tad verta išeikvoti jį dėl savo laimės. Svarbiausia, nesustingti toje pačioje vietoje su baime viduje, o eiti pirmyn. Bet deja, dažnai žodžiai lieka žodžiais, kurie skamba lengviau negu jų pavertimas realiais veiksmais. Kartais žodžių turi tiek daug, bet supranti, kad laikas atėmė progą, suvoki, kad laikas gali atimti daug ką. Kad gali prarasti tuos, kurie tau yra patys svarbiausi.. Prarasti yra labai lengva, bet susigrąžinti sunku. Sunku yra prarasti tą, kuris buvo tarytum tavo gyvenimo pagrindas, bet dar sunkiau suvokti kad tai dėl to, nes tylėjai, nes bereikalingai laukei. Akimirkos. Jos nėra amžinos, tad vertink jas, vertink viską ką turi, ir jei besąlygiškai ko nors trokšti, tai siek ir kovok dėl to, nes atmink, kad laikas gali greitai atimti viską.