Jausmai- jie yra mūsų vedlys, kurių privalome klausyti

Kodėl žmogus suklydęs nuolatos kartoja tą pačią klaidą, kenčia ir vėl atleidžia. Kodėl mes jaučiame skausmą, bet nesistengiame jo malšinti, o tik savo abejonėmis jį didiname. Kodėl praradus nesistengiame pamiršti, o tik stipriau galvojame. Manau, kiekvienas galėtume užduoti sau begalybę tokių klausimų, tačiau niekaip nerastume konkretaus atsakymo, kuris mums padėtų suprasti, kodėl taip elgiamės. Dažnai mes bereikalingai ieškome atsakymų, net tuomet, kaip žinome, kad jų nėra, galbūt tai dėl to, nes tikime vilties galia, jog stipriai tikėdami ir to trokšdami manome, jog atrasim tai, ko ieško širdis? Tačiau, aš manau, kad žmogus iš prigimties yra linkęs pažinti kartų kančios skonį, žinodami ir matydami akivaizdžią tiesą, mes vis tiek ieškosime atsakymų, kurie paneigtų tai, ką matome ar jaučiame. Nes mes bijome, mes bijome prarasti tai ką turėjom ir tuščiomis rankomis bei širdimi stovėti vieniems prieš gyvenimą. Sunku prarasti tą, kuris buvo tarytum tavo gyvenimo pagrindas, bet dar sunkiau, kaip suvoki, jog neturėjai progos išgirsti tų atsakymų, kuriuos tik tenorėjai girdėti. Man sunkiausia, kaip žmogus išeina, užtrenkdamas stipriai duris, vietoj to, jog norėdamas išeiti, tyliai jas užvertų. Galėčiau apie tai parašyti begalę žodžių, kuriems susidėjus gautųsi visa knyga, tačiau aš dabar darau tai, ką rašiau pirmuose sakiniuose- jausdama skausmą jo nemalšinu, o didinu galvojimu ir abejonėmis. Norėčiau gebėti valdyti savo mintis ir išjungti tai, ko nenoriu jausti, noriu nustoti sau uždavinėti klausimus, į kuriuos žinau, kad nerasiu svaraus atsakymo ir kiek jo beieškočiau, vis tiek atsimuščiau į tą pačią sieną. Jausmai, jie mūsų kontrolė, mes esame jų vedami ir negalime tam įsakyti, ką mes galime, tai tik išmokti prisitaikyti ir kaip visuomet- tikėti viltimi ir laukti tai, ko besąlygiškai norime. Jausmai, jie mūsų vedlys, kurių net nenorėdami privalome klausyti.